Plotas – 8,5 ha.
Tai vienas naujausių, beveik 9 ha ploto Vilniaus parkų, atidarytas 2011 metų spalio pabaigoje. Ozo parkas įkurtas šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, Baltupių mikrorajone. Ozo pavadinimas kilęs nuo ledyno suformuoto geologinio gamtos paminklo – ozo. Ozas yra gūbrys, susiformavęs ledyno plyšyje. Jis primena žmogaus odos paviršiuje iškilusias kraujagysles. Pats ozas į parką nepakliūva, tiesiog duoda jam vardą. Ledyno pakraščio miesto istoriją išduoda teritorijoje esantys mažyčiai ežerėliai, žymintys senovinę Neries vagos, dabar vadinamos senvage, vietą. Ozo parke, žiūrint į vandenį, kaip niekur kitur galima prisiminti ledynmečio istoriją, įsivaizduoti aplinką, kuri čia buvo prieš 16–18 tūkstančių metų.
Šiame parke rasite:
- dekoratyvinius želdinius
- ežerėlius
- pievas
- suolelius
- apšvietimą
- pikniko stalus
- šiukšliadėžes
- vaikų žaidimų aikštelę
- lauko treniruoklius
- krepšinio aikštelę
- diskgolfo aikštę
- stalo teniso stalą
- gertuves
Didžioji Lietuvos dalis yra suformuota paskutinio apledėjimo, kuris yra vadinamas Nemuno vardu. Vilnius yra unikali sostinė pasaulyje, nes yra įsikūrusi ledyno pakraštyje suformuotame reljefe. Miestas auga ant ribos, iki kurios atkeliavo paskutinis apledėjimas. Geologiniai procesai suformavo raižytą miesto aplinką, kuri yra labai patraukli žmogaus akiai. Ledyno tirpsmas suformavo eilę upių vagų. Pagrindinė ir didžiausia upė buvo ir išliko Neris. Kiekvienas vandens srautas stengiasi aptekėti reljefo paaukštėjimus. Dėl vandens polinkio ieškoti sau patogiausio tako, reliktinės upės vaga keitė savo vietą. Ozo parko senvaginiai ežerėliai yra Neries senvagės reliktas. Jiems apie 10–12 tūkstančių metų.
Ozo parko reljefas banguotas, patogus lengvam pasivaikščiojimui gamtoje. Vakarinė teritorijos dalis yra atvira, nėra intensyviai apželdinta sumedėjusiais augalais. Tai naudinga savybė tankėjančiame mieste. Rytinė parko dalis saikingai apželdinta medžių ir krūmų gojeliais. Nedidelės, įvairios medžių grupės kartu su ežerėliais formuoja patrauklias erdves, kuria saugumo, privatumo jausmą. Parko medžių kolekcija formuojama iš vietinių ir gerai šalyje augančių svetimžemių rūšių. Daug dėmesio skiriama drėgnose vietose gebantiems augti medžiams – gluosniams, karklams, alksniams. Parko medžių pagrindą sudaro tuopų, kaštonų eilė, ąžuolų, beržų, klevų, liepų grupės. Želdiniuose gerai jaučiasi alyvos, lanksvos, riešutmedžiai, šermukšniai, sedulos. Vandens telkiniuose peri ir maitinasi didžiosios antys, laukiai, nendrinės vištelės. Kai kada atskrenda gulbės nebylės.
Ozo parkas įkurtas tankiai apgyvendintoje vietovėje šalia didžiųjų prekybos ir pramogų centrų. Teritorija pritaikyta lankymui, patogus pėsčiųjų takas dailiai vingiuoja, atkartodamas švelnius parko pakilimus ir nuolydžius. Ežerėlius kirsti padeda du mediniai tiltai. Parke įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, lauko treniruokliai, krepšinio aikštelė, diskgolfo laukas.
VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas
Raimundas Ereminas
Didelė augalų įvairovė šiame Ozo parko plote rodo besiformuojančią augalų bendriją bei neseniai vykusius intensyvius žemės kasimo darbus.
Paprastasis ežeinis (Echium vulgare), bekvapis šunramunis (Tripleurospermum perforatum), baltažiedis ir geltonžiedis barkūnai (Melilotus albus; M. officinalis)auga pakelių šlaituose ir kitokiame eroduotame dirvožemyje – šie augalai pirmieji užkariauja iškastus nederlingus paviršius. Subrandinę ir išbarstę sėklas bei pagerinę dirvožemį, jie užleidžia vietą labiau konkurencingoms rūšims. Laikui bėgant įsivyrauja daugiamečiai pievų augalai: dirvinė buožainė (Knautia arvensis), geltonžiedė liucerna (Medicago falcata),baltasis ir raudonasis dobilai (Trifolium repens; T. pratense), siauralapis ir plaukuotasis gysločiai (Plantago lanceolata; P. media), mėlynžiedis vikis (Vicia cracca), pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis), įvairios varpinės žolės. Tokioje pievoje galėsime matyti ne tik žydinčias gėles, bet ir įvairiausius vabzdžius: nuo mažiausių skruzdžių iki gražuolių drugių ir laumžirgių. Jeigu po ją nebraidysim ir neganysim savo keturkojų draugų, galėsime tikėtis ir ant žemės perinčių paukščių.
Vienąkart per metus tokią pievą nušienavę, ne tik ją išsaugosime, bet ir mažiausiomis darbo sąnaudomis turėsime nuostabią biologinę įvairovę. Visai nešienauti nepavyks, nes tuomet ims augti vėjo bei paukščių pasėti medžiai ir krūmai, primindami, kad gyvename miškų zonoje...
Jei nupjausime žydinčius ir sėklų nesubrandinusius augalus, jie greitai išnyks. Išliks tik tokiai priežiūrai atsparios varpinės žolės. Turėsime veją, patogią vaikščioti ar gulėti. Tačiau tai bus tik žalia dykuma, visiškai netinkanti žydinčių pievų gyventojams.
O gal šiuo atveju įmanoma turėti viską? Skirtingai tvarkydami atskirus plotus, galėsime patogiai įsitaisyti ant vejos ir čia pat stebėti ryškiaspalvę pievą. Arba užsimerkti ir klausytis, kaip virš dobilo dūzgia kamanė.
Paruošė botanikė Andžela Kriaučiūnienė
Medžiaga pamokai apie biologinę įvairovę Ozo parke:
Ozo parko biologinės įvairovės pamokos planas
Ozo parko biologinės įvairovės pamokos užduotis (1)
Ozo parko biologinės įvairovės pamokos užduotis (2)