Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Šių metų rudenį Vilniaus miesto parkų vyriausioji sodininkė Kristina Narvilienė, mano paprašyta, pravedė man tikrą ekskursiją. Kaip veikia gražiausias sostinės parkas? Kas naujo jame rudenį? Pasakoja Kristina.

Bernardinų sode dirbu nuo pat paskutinio jo pertvarkymo laikų, nuo 2013 metų. Kiekvienais metais su kolektyvu išbandome kokias nors naujoves. Šį rudenį nekirpome nužydėjusių alyvų žiedynų – pastebėjau, kad jų sėklas noriai lesa sniegenos. Netoli įėjimo į sodą auga rojaus obelis. Obuoliukų taip pat neliečiame, paliekame paukščiams. Iš žmogui valgomų augalų turime valgomąjį sausmedį ir geltonžiedę sedulą. Vasarą jų galima paragauti.

Parke vaikštau ne viena, turiu palydą – mane sekioja kalytė Džiuna. Ji rasta prieš penkerius metus, išmesta miške, todėl net nežinau, kiek jai metų. Spėju, kad daug. Džiuna gyvena pas mane, bet aš sakau, kad tai ne mano nuosavas, o viso Bernardinų sodo šuo.

Parko augalai turi savo istorijas. Antai netoli vartų auga berželis, kurį aš užauginau. Jis buvo mažytis, toks gražus, bet man reikėjo jį panaikinti. O aš jį išsaugojau. Medelis auga nuo pat botanikos sodo atnaujinimo pradžios, jam jau aštuoneri metai. Vienam rododendrui, žinau, yra keturiasdešimt metų. Pradžioje jis augo kitame parko gale, o kai vyko rekonstrukcija, jį, tokį didelį, persodino. Rododendras puikiai prigijo, jau pirmais metais po persodinimo gausiai žydėjo.

Parke turime dvi parodomąsias ekspozicijas. Vienuolyno dalyje auga devynioliktojo amžiaus kolekcija. Čia sužinome, ką augino vienuoliai. Štai vienuolyno ekspozicijos valgomųjų augalų lysvė – valgomasis krienas, dilgėlė, hibridinė viendienė, paprastoji raktažolė, valgomasis svogūnas, laiškinis česnakas, valgomoji rūgštynė, plaštakinis rabarbaras. Taip pat turime medicininių, arbatinių, prieskoninių augalų lysves. Visi augalai auga, jei kas išsiravėja, vėl pasodiname.

Vienuolyne, žinoma, buvo auginamos ir rožės. Prieš žiemą jas kerpame iki sumedėjusios dalies, pavasarį atliekame dar vieną, papildomą kirpimą. Rožėms būtina nuolatinė priežiūra – purškimai, genėjimai. Vasarą čia, vadinamojoje vienuolyno dalyje, vyksta vestuvių ceremonijos. Stengiamės, kad fonas jauniesiems būtų gražus. Prieš pakylą šiemet jau pasodinti aštuoni šimtai narcizų, dar pasodinsime violetinių tulpių, kad būtų gražus derinys.

Kita augalų ekspozicija – tai botaninė dalis pagal Stanislovą Jundzilą. Jis buvo sodininkas, dėstė Vilniaus universitete, gyveno šalia esančiame name, ten turėjo laboratoriją. Senais laikais Botanikos sodą išplėtė, perkėlė iš kiemo, buvusio Pylimo gatvėje 22. Jundzilas naująjį botanikos sodą taip išplėtojo, kad introdukuoti medžiai augo net kalno šlaite. Tais laikais, beje, upės vaga ėjo kitur nei dabar – Maironio gatve. Taigi ekspozicijoje yra išdėstytos lysvės pagal Linėjaus sistemą. Vėjo apdulkinami, skirtingų lapų formų, skirtingų žiedynų formų, visžaliai, šliaužiantys, margalapiai, į Raudonąją knygą įtraukti augalai.

Bernardinų sode be manęs dirba dar šeši žmonės. Jie ravi, tręšia, sodina augalus, grėbia lapus, šluoja takus. Atrodo, kad parkas nėra toks didelis, bet rankų darbo jame labai daug, nors praeivis to tikriausiai nepastebi. Trys žmonės čia dirba nuo parko atnaujinimo pradžios, tai Vladimiras, Vita, Jadvyga. Stasė yra vyresnioji aplinkos tvarkytoja, ji turi puikių organizacinių gebėjimų. Aš negaliu nuolat čia būti, nes vadovauju dar penkiose teritorijose. Tai Trakų Vokės dvaro parkas, Reformatų sodas, Liuteronų parkas, P. Cvirkos skveras ir Baltojo tilto krantinė. Stasė mane pavaduoja.

Šalia darbo Vilniaus miesto parkuose taip pat randu laiko mokymams. Vedu pamokas Vilniaus agroekologijos mokymo centre, kuriame rengiami specialistai. Jiems suteikiamas dekoratyvinių augalų įrengimų ir priežiūros kvalifikuoto (-s) darbuotojo (-s) profesinis vardas. Tai daugiausia suaugusių žmonių mokymai.

Būna, kad parke geranoriškai vedu pamokas mokiniams – man patinka vaikams pasakoti apie augalus. Jie labai originalūs. Kartą vienas vaikas, gal ketverių metukų, sako – mokytoja, ten pas jus tamsioji gija, neikime ten. Gal jis norėjo pasakyti „giria“? Supratau, kad ten vaikams labai tamsu ir baisu į tą pusę eiti. Berniukas man įkvėpė idėją – toje vietoje pasodinau hortenzijų, kad būtų šviesiau.

Parke visai neseniai dirbo arboristai. Aš pati nuolat stebiu medžius, ir jei manau, kad kažkas negerai, kreipiuosi pagalbos. Mes patys negalime genėti medžių, pjaustyti šakų taip, kaip tai daro arboristai. Labai džiaugiuosi, kad dabar medžių priežiūra rimtai užsiima mūsų arboristas Renaldas. Kai kurių medžių lajos yra sutvirtintos įvairiomis jungtimis – jas būtina stebėti, kad neįaugtų į medieną. O tokių dalykų pasitaikydavo. Dabar viską taiso ir prižiūri Renaldas.

Vienas įdomiausių parko medžių yra amūrinis kamštenis. Jis labai egzotiškas ir senas, neaišku, kuriais laikais pasodintas. Jo žievė švelni, labai maloni liesti. Seną medį galbūt jau reikėtų paremti.

Šį rudenį tarp pagrindinio fontano rožių pasodinta dar tūkstantis tulpių. Pavasarį žydės jos, o vėliau, vasarą – rožės. Jei norime, kad tulpės ir kitais metais žydėtų, vasarą būtina joms nukirpti lapelius. Tulpės svogūnėlis prinoksta tada, kai geltonuoja lapai. Kai jie padžiūsta, lapelius nupjauname. Jei nupjaunami žali lapai, svogūnėlis nesubręsta ir kitais metais žiedo nebūna. Prie tulpių vegetacijos metu reikia ateiti du kartus – pirmą kartą, kai jos peržydi, nupjauname žiedus, o antrą kartą, kai ruduoja lapai, juos nupjauname.

Mūsų parke gausu varnų. Tarp jų pasitaiko labai protingų paukščių. Mes su jomis draugaujame ir pasikalbame – pastebėjau, kad varnų intelektas labai išlavintas. Seniau aš pati namuose auginau varną, tai buvo seniai, kai pavasarį dar būdavo kertami medžiai. Gerosios vilties gatvėje vyrai pjovė medžius ir nukirto šaką su visu varnos lizdu. Viduje jau buvo varniukai. Keli krisdami iš karto užsimušė, bet aš pastebėjau, kad vienas dar kruta... Pasiėmiau jį auginti. Varniukas išgyveno, tačiau liko šlubas. Tai ilga istorija, galėčiau valandą ją pasakoti, bet ji nebe apie Bernardinų sodą.

Centrinėje parko dalyje prieiname belvederį. Žodis kilęs iš prancūzų kalbos belle vue – gražus vaizdas. Tai virš lygaus reljefo pakilusi apžvalgos aikštelė. Belvederiu norėta parodyti gražųjį parko vaizdą. Link belvederio viršaus ratu veda takelis – serpantinas. Aikštelėje stovi kėdės, ant kurių labai mėgsta sėdėti įsimylėjėliai. Šiuo metu belvederis nėra labai išreikštas, aikštelė apželdinta krūmais. Vienas iš jų – mano labai mylimas jazminas. Kai jis žydi, vaizdas yra fantastiškas. Man gaila augalą karpyti – kas iš to, kad žmogus ant kalnelio užlips ir tik pasižiūrės.

Rudenį, prieš žiemą sodininkai paprastai ieško eglišakių augalams pridengti. Gali atrodyti keistai, bet eglišakiai Bernardinų sode beveik nereikalingi. Čia surinktas geras augalų asortimentas. Mes neauginame lepių, egzotinių augalų. Tai senoviškas, patikimas želdinimo būdas, kuris dabar, atrodo, yra modernus, aplinką tausojantis. Niekada nebuvome linkę sodinti per daug vienmečių gėlių. Tai užimtų daug laiko ir nebūtų pakankamai tvaru.

Kai vyko paskutinė parko rekonstrukcija, buvo nuspręsta atsisakyti tiesaus takelio nuo vartų iki fontano. Štai čia, kur šiandien čiurlena vanduo, okupacijos metais stovėjo Stalino skulptūra. Ji buvo apsodinta įvairiomis gražiomis raudonomis gėlėmis. Dabar takelis vos vos pasuktas į šoną. Stovėdamas centre nematai išėjimo, tai kviečia dar pasilikti. Štai koks smagus kraštovaizdžio architektų triukas.