- Titulinis
- Naujiena
Naujiena
Miško maudynės – naujas poilsio, sveikatingumo ir meditacijos būdas Lietuvoje
2021 03 03
Dalinamės VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininko Raimundo Eremino ir vertėjos, miško maudynių gidės, Miško terapijos instituto mokymų vadovės ir mentorės, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovės Milos Monk pokalbiu apie miško maudynes:
Visada sakiau, keliautojui būtina parodyti Vilniaus miesto senamiestį ir sostinės miškus. Visuomenei rodant lūkestį toliau gyventi žalioje aplinkoje, net vaikščiojimas miške išmanėja ir įgauna nematytas formas. Viena jų – miško maudynės – tai naujas poilsio, sveikatingumo, meditacijos būdas Lietuvoje. Jei esame gamtos vaikai, galime būti geri miško plaukikai. Mane, miškininką, domina ši inovacija. Net įtariu, jog miškininkai galėtų būti geriausi maudytojai.
Su Mila Monk susitikau Jomanto parke. Mudu kalbėjomės apie galimybę Vilniaus svečius, vilniečius, gaivinti bei budinti Vilniaus miesto parkuose.
– Laba diena. Prašau prisistatykite.
– Esu Mila Monk, vertėja, miško maudynių gidė, Miško terapijos instituto mokymų vadovė ir mentorė, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovė.
– Kas tai yra – miško maudynės?
– Miško maudynės yra viena iš gamtos terapijos rūšių, tai patyriminė sveikatinimo praktika, kai su gidu arba savarankiškai vaikštoma miške (arba žalioje erdvėje) tam tikru maršrutu, neskubant, per pojūčius užmezgant ryšį su aplinka. Tam tikra seka atliekami įvairūs pratimai, kurių tikslas – atsijungti nuo gyvenimo mintyse, prote ir susitelkti į kūną, per jį užmezgant ryšį su aplinka.
Miško maudynių gidas padeda dalyviams suaktyvinti pojūčius, sulėtėti, prisitaikyti prie gamtos ritmo, lavinti pastabumą. Dalyvių dėmesys švelniai nukreipiamas į kūno pojūčių stebėjimą, tai padeda atsijungti nuo vidinio minčių monologo ir pajausti aplinką, tiesiog malonumą būti čia ir dabar. Po kiekvieno pratimo dalyviai sugrįžta į ratą ir aptaria savo patirtį saugioje aplinkoje, kurioje yra išklausomi, nevertinami. Įrodyta, kad dėmesingai, sąmoningai vaikštant miške sustiprėja imuninės sistemos funkcija, sumažėja kraujo spaudimas, sumažėja stresas, nes sumažėja streso hormonų kortizolio, adrenalino ir noradrenalino gamyba, sumažėja nerimas, prislėgtumas, pyktis, nuovargis, pagerėja nuotaika, išauga gebėjimas susikaupti, sparčiau gyjama po operacijos ar ligos, padidėja energijos kiekis, kūrybiškumas, sustiprėja atmintis ir koncentracija, pagerėja miegas.
Be abejo, net ir įprastai ar darbo reikalais vaikštant miške, fizinė sveikata gerėja – grynas oras, medžių išskiriami organiniai junginiai, natūralūs gamtos raštai teigiamai veikia sveikatą, bet atliekant dėmesingumą ir pojūčius lavinančias praktikas teigiamai paveikiama ne tik fizinė sveikata, bet ir psichika. Poveikis visapusiškesnis. Japoniškas „shinrin-yoku“, angliškas „forest bathing“ terminas pirmą kartą buvo pavartoti ir apibrėžti 2007 m. moksliniame dr. Qing Li straipsnyje apie tai, kaip miško aplinka veikia žmogaus sveikatą ir savijautą, o pati idėja kilo dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Japonijoje vyko stipri urbanizacija – miestai plėtėsi, keitėsi kraštovaizdis (buvo kertami miškai, nukasinėjamos kalvos), vis daugiau žmonių kėlėsi į miestus.
Dėl besikeičiančio kraštovaizdžio ir įtempto miesto gyvenimo tempo smarkiai išaugo streso sukeltų ligų ir net mirčių skaičius, todėl valstybiniu lygmeniu buvo nuspręsta tirti miško poveikį žmogaus sveikatai ir steigti miško bazes, kur žmonės atvyktų gerinti sveikatos, o surinkti duomenys būtų naudojami moksliniams tyrimams. Japonija, beje, į šiuos tyrimus ir miško terapijos bazių steigimą investavo ne vieną milijoną dolerių. Tokiu būdu buvo siekiama gerinti žmonių sveikatą, mažinti stresą bei didinti gamtinių teritorijų vertę, kad jos būtų išsaugotos. Vėliau miško maudynių idėja išplito į kitas Azijos šalis, pavyzdžiui, Pietų Korėją, Kiniją. Tada Ameriką, Australiją, Europą. „Shinrin-yoku“ išvertus iš japonų kalbos reiškia „maudymasis miške“, tačiau tai ne pliuškenimasis vandens telkinyje miške, o pojūčių panardinimas į miško atmosferą. Miško maudynės pagrįstos mokslu, tačiau kartu tai yra ir menas užmegzti ryšį su gamta per pojūčius.
– Prielaidas miško terapijai atsirasti sąlygoja kenkiantis gyvenimo tempas. Į šį beviltišką pelės ratelį gali pakliūti net žmonės, dirbantys miške. Rekomenduokite, kodėl girininkams, eiguliams verta išbandyti miško maudynes?
– Miško maudynes verta išbandyti visiems, taip pat ir girininkams, eiguliams, nes tai puiki streso valdymo priemonė, kuri užkerta kelią perdegimui. Juk perdegimas ir jį lydinti depresija, nerimo sutrikimai, deja, yra mūsų laikų realybė. Ne vienas mokslinis tyrimas pagrindžia tai, ką dauguma mūsų nujaučia intuityviai – kad gamtoje mes atsigauname, pasijuntame geriau. Tai aiškinama įvairiomis teorijomis, pavyzdžiui, Rachel ir Stepheno Kaplanų dėmesio atkūrimo teorija. Ši teorija teigia, jog buvimas žaliosiose erdvėse ypač teigiamai veikia žmonių sveikatą, padeda ją susigrąžinti ir stiprinti. Triukšmingoje, stresinėje miesto ar biuro aplinkoje mes turime sutelkti valingą dėmesį, o natūralioje aplinkoje, gamtoje, dėmesys būna nevalingas – jis atsiranda be išankstinio tikslo, jam palaikyti nereikia pastangų. Todėl gamtos aplinkoje pailsi ne tik kūnas, bet ir protas. Girininkams, kuriems miškas yra darbo vieta, gali būti sunkiau išjungti darbo režimą, tad jiems, ko gero, būtų naudinga išmokti patirti mišką kitaip, nei dažnas yra įpratęs – išmokti dėmesingumo ir kūno pojūčių lavinimo pratimų, kurie leidžia pailsėti ir kūnui, ir protui. Kaip ir kiekvienos patyriminės praktikos atveju, svarbu ją atlikti reguliariai, neužtenka vien apie ją pasiskaityti ar pažiūrėti, kaip daro kiti. Lavinti dėmesingumą miške galima ir su gidu, ir savarankiškai.
– Prisipažinsiu, esu gana konservatyvus žmogus. Mano supratimu, miškininkų bendruomenė už mane yra dar santūresnė. Ar galite mane patikinti, jog jūsų veikla nėra susijusi su „čakromis“, „vedomis“ ir burtais?
– Minėdami vedas šiuo atveju, ko gero, turite omenyje populiariąją, suprimityvintą gan sudėtingos, daugiamatės senosios indoeuropiečių dvasinės tradicijos versiją. Beje, trečioji vedų dalis, aranjakos, reiškia „miškų tekstai“. Aranya – miškas. Žinios jose yra skirtos ne paprastiems žmonėms, o miške dvasinę išmintį įgyjantiems ar jau įgijusiems atsiskyrėliams. Miškas nuo senų laikų ir praktiškai visose kultūrose buvo laikomas žmogų perkeičiančia vieta. Prisiminkime kad ir pasakas.
Vis dėlto miško maudynių seanso metu vedų himnų miške mes negiedam ir čakrų neatidarinėjam (ir neuždarinėjam). Miško maudynės yra viena iš gamtos terapijos (arba ekoterapijos) rūšių, pagrįsta moksliniais tyrimais, taip pat biofilijos hipoteze, evoliucine teorija, teigiančiomis, kad žmogus kaip rūšis milijonus metų vystėsi gamtoje, o imuninė miškuose gyvenusių mūsų protėvių sistema vystėsi kartu su miško imunine sistema.
Taigi, miškas arba gyva aplinka mums yra labiau įprasta nei sterili miestų aplinka. Būtent todėl būnant miške gerėja fizinė ir psichinė sveikata. Šiais laikais, kai daugiau nei pusė pasaulio žmonių gyvena miestuose ir dauguma žmonių nuo gamtos yra nutolę, atsiranda įvairios gamtos terapijos (miško maudynės, dėmesingas vaikščiojimas, nuotykių gamtoje terapija, net paukščių stebėjimo terapija ir pan.) kaip atsvara miesto gyvenimo būdui, kuris mums yra nenatūralus, prie kurio genetiškai mes dar neprisitaikę. Tai būdas šiuolaikinį žmogų sugrąžinti į gamtą. Anksčiau būti gamtoje, gyventi pagal metų laikus mums buvo natūralu, o šiais laikais, deja, dauguma žmonių nuo gamtos yra gerokai nutolę. Tai atskleidžia tokie eksperimentai, kaip, pavyzdžiui, vaikams parodyti kelių medžių lapų atvaizdai ir kelių garsiausių prekės ženklų atvaizdai. Visus prekės ženklus net ir gana maži vaikai sugebėjo atpažinti, o to, kokiam medžiui priklauso kuris lapas, deja, ne. Japonų mokslininkai išgrynino, kaip reikia vaikščioti miške, kad poveikis sveikatai ir savijautai būtų optimaliausias. Mes vadovaujamės jų rekomendacijomis, taip pat Miško terapijos instituto metodika, kuri, be kita ko, apima ir socializacijos aspektą. Be abejo, niekas nėra apdraustas nuo to, kad ir populiarėjantis miško maudynių metodas nebus suprimityvintas, perimant tik išorinius jo atributus ar pritempiant prie madingu tampančio pavadinimo viską, kas ant seilės užplaukia. Esu mačiusi reklamuojamą psichodelinį „shinrin-yoku“ žygį „Musmirių takais“ su akivaizdžia aliuzija į papildomą bonusą. Galiu patikinti, kad nei aš, nei mano kolegos, baigę Miško terapijos instituto mokymus, musmirėmis dalyvių nevaišina ir jokiais kitais psichodeliniais ar ezoteriniais dalykais neužsiima. Bent jau institute mūsų šito nemoko. Mokymuose mes gauname teorinį miško terapijos pagrindą ir aiškią miško maudynių seanso sudarymo bei vedimo metodiką, kuri apima seanso struktūrą ir pratimų kūrimo bei darbo su grupe gaires, takų įvertinimo ir maršrutų sudarymo nuorodas ir pan.
– Kokiais netikėtais įspūdžiais su jumis pasidalina terapijos dalyviai?
– Dažniausiai dalyviai prisipažįsta, kad niekada nėra tokiu būdu tyrinėję miško – pavyzdžiui, per uoslę. Tarkim, seanso metu aktyvindami pojūčius mes keliolika minučių miške vaikštome orientuodamiesi pagal uoslę, smalsiai viską uostydami. Medžių kamienus, šakas, lapus, samanas, grybus, ką tik norime. Dalyviai yra sakę, kad pirmą kartą ropinėjo miške keturiomis, uostydami samanas. Viena dalyvė labai išraiškingai apibūdino – pasijutau kaip gyvūnas didele šlapia nosimi, kuris orientuojasi pagal kvapus. Beje, miške mes viską uostome ne tik norėdami patenkinti smalsumą, lavinti uoslę (kuri šiuolaikinių žmonių gerokai susilpnėjusi, nes jos paprasčiausiai retai prireikia), bet ir siekdami įkvėpti plačiai paplitusią, sveikatai nepavojingą bakteriją Mycobacterium vaccae, kurios daugiausiai yra miško paklotėje. Teigiamą šios bakterijos poveikį beveik atsitiktinai atrado onkologė dr. Mary O’Brien iš Londono karališkosios Mardseno ligoninės. Dr. M.O‘Brien vykdė eksperimentą, kurio metu plaučių vėžiu sergantiems pacientams ši bakterija buvo suleidžiama, siekiant suaktyvinti jų imuninę sistemą ir padėti kovoti su liga. Nors eksperimento metu nepavyko įrodyti, kad ši bakterija padeda kovoti su vėžiu, ji padarė netikėtą atradimą: įšvirkštus bakterijų, pastebimai pagerėjo pacientų gyvenimo kokybė. Pacientai džiaugėsi daug geresniu ūpu, energijos antplūdžiu ir geresne kognityvine funkcija. Taigi, lavindami uoslę miške mes tuo pačiu ir prisikvėpuojame nuotaiką gerinančių bakterijų.
Dar dažnam dalyviui būna neįprasta vaikščioti miške lėtai. Mes įpratę eiti sparčiu žingsniu, susitelkę į tikslą arba į pokalbį su bendrakeleiviu, o jei einame vieni – į savo mintis. Miško maudynių seanso metu apie dvidešimt minučių einame labai lėtai, tarsi be tikslo, stengdamiesi susitelkti ne į problemų analizavimą prote, o į šią akimirką (pavyzdžiui, fiksuojame, kas aplink mus juda arba tyrinėjame tekstūras). Dalyviams, ypač tiems, kurie gyvenime įpratę nuolat skubėti, labai sunku persiorientuoti, tačiau kai pavyksta, dažnas pastebi, kad sulėtėjus kūnui sulėtėjo ir mintys, protas nurimo, tapo aiškesnis.
Dar dalyviai pastebi, kad atėję į miško maudynių seansą nerimaudavo, kaip ištvers pustrečios valandos miške, bet pabaigoje nustebdavo, kaip greit prabėgo laikas. Miško maudynių seanso struktūra padeda dalyviams giliai atsipalaiduoti ir panirti į srauto būseną, o tokioje būsenoje pasikeičia laiko pojūtis. Neretai dalyviai sako, kad jaučiasi per pustrečios valandos pailsėję kaip per visą savaitgalį.
– Prašau detaliai papasakoti, kaip užsiėmimas vyksta.
– Miško maudynių seansas trunka 2,5–3 valandas. Paprastai vedu seansus grupėms, bet gali būti ir individualūs. Man labiau patinka dirbti su grupe, nes prisideda svarbus veiksnys – grupės dinamika. Paprastai susirenka 10–15 žmonių grupė ir mes vaikštome miške tam tikru maršrutu, kurį aš, kaip gidė, sudarau. Tai nėra žygis, mes neiname toli (paprastai nueiname ne daugiau nei 2 km), vaikštome lėčiau nei dauguma yra įpratę. Vaikščiodami tam tikra seka atliekame pratimus, vadinamus kvietimais – taip jie vadinami todėl, kad jų tikslas ne įpareigoti žmogų kažką daryti, bet labiau įkvėpti, pakviesti. Kvietimų tikslas – panardinti savo pojūčius į miško atmosferą, sutelkti dėmesį į savo kūną ir sulėtėti. Tai padeda atsijungti nuo nesibaigiančio minčių srauto, nuraminti protą, pajusti esamą akimirką ir malonumą, džiaugsmą, kad esi gyvas. Kvietimai atviri, nesudėtingi, jiems nereikia didelių apmąstymų, tad jie skatina spontaniškumą, leidžia pasiekti srauto būseną, panirti į savo gelmes. Po kiekvieno tokio kvietimo mes sugrįžtame į ratą ir aptariame savo patirtis. Aptarimas taip pat vyksta tam tikra tvarka. Gidas užduoda klausimą, kurio tikslas, kaip ir visų pratimų, yra paskatinti žmogų būti čia ir dabar, susitelkti į tai, ką šiuo metu jaučia jo kūnas. Dalijimasis patirtimi padeda ją įprasminti, be to, kadangi kalbame po vieną, vienas kito nepertraukiame, nevertiname, nepatarinėjame, tik išklausome, atsiranda saugumo, priėmimo jausmas.
Klausydamasis, ką pasakoja kitas žmogus, imi kreipti dėmesį į tai, į ką pats galbūt nebūtum atkreipęs. Dalinantis bendra, bet kartu ir individualia patirtimi su kitais saugioje aplinkoje, atsiranda ir bendrystės jausmas – į seanso pabaigą praktiškai kiekviena grupė būna susidraugavusi, net nenori skirstytis.
– Retas žmogus į miškininkystę ėjo neturėdamas palankumo gamtai. Užsakymas gauti ir didinti miško vertę romantiką nubraukė. Galbūt girininkai galėtų būti geriausi miško maudytojai?
– Teoriškai, miško maudynių gidu gali tapti kiekvienas, bet praktiškai, be abejo, reikia tam tikrų savybių, o ir noro dirbti miške (girininkai, tikiu, šį norą turi). Vis dėlto miško maudynių gido darbas yra su žmonėmis, tad reikėtų įsivertinti, ar tai sugebi ir ar to norisi. Taigi, viskas atsiremia į asmenybės tipą ir polinkius. Tačiau iš esmės, taip, miškininkai, puikiai pažįstantys mišką, gali sudaryti įdomius maršrutus miško maudynėms, seansą praturtinti įžvalgomis, pasakojimais apie mišką. Dėmesingas buvimas miške, kurio siekiama per miško maudynes, padeda užmegzti (arba prisiminti) gilų ryšį su aplinka, su mišku, pasijusti gamtos dalimi. Girininkams miško maudynių praktikavimas galbūt dar ir padėtų nepamiršti, dėl ko jie rinkosi tokią specialybę.
– Miško maudynių terapijos mokomasi. Kaip tai vyksta?
– Pasaulyje yra kelios įstaigos, kurios rengia mokymus. Pavyzdžiui, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Australijoje, Amerikoje. Europoje didžiausia tokio tipo įstaiga – Miško terapijos institutas (Forest Therapy Institute). Mokymai vyksta tokiu principu: visų pirma būna savaitės trukmės intensyvūs teorijos ir praktikos mokymai kurioje nors šalyje (Lietuvoje kol kas nevyksta, arčiausiai mūsų – Lenkijoje, Belovežo girioje), tada trys mėnesiai nuotolinių mokymų, jų metu reikia atlikti užduotis ir atsiskaityti savo vadovui. Taip pat nuotoliniu būdu vyksta konsultacijos, bendravimas ir bendradarbiavimas su kurso draugais. Kai atsiskaitai visas užduotis (o jų išties nemažai, visos jos skirtos pasiruošti savarankiškam miško maudynių gido darbui), atlieki praktiką (pravedi bent tris viešus miško maudynių seansus), išsilaikai pirmosios pagalbos kursą, gauni miško maudynių gido sertifikatą. Tačiau čia instituto pagalba nesibaigia – baigusieji mokymus turi galimybę nemokamai dalyvauti žinių gilinimo paskaitose, taip pat konferencijose, bendrauti su mokymų vadovais ir kolegomis instituto feisbuko grupėje.
– Žinau žmogų, kuris baigė astrologų universitetą. Ar miško maudynės paremtos mokslu?
– Taip, yra gana rimta teorinė bazė. Visų pirma, japonų mokslininkų tyrimai. Bet ne tik. Jos paremtos ir apskritai gamtos poveikio žmogaus sveikatai ir savijautai tyrimais, pavyzdžiui, jau minėta biofilijos hipoteze, taip pat architekto ir mokslininko Rogerio Ulricho vaizdo pro langą tyrimu (tirdamas ligoninėje po operacijos gulinčius pacientus jis išsiaiškino, kad pro palatos langą matantieji medžius pasveiksta savaite anksčiau, jiems prireikia mažiau nuskausminamųjų vaistų nei tie pacientai, kurie pro langą mato kito pastato sieną), minėtoji Rachel ir Stepheno Kaplanų dėmesio atkūrimo teorija, depresijos tyrimais ir kt. Šiuo metu moksliniuose leidiniuose publikuojama vis daugiau tyrimų, taip pat ir apie gamtos poveikį COVD-19 pandemijos metu, pavyzdžiui, italų mokslininkai paskelbė tyrimą, kuriame mažesnis mirtingumas nuo koronaviruso pietų Italijoje siejamas su didesniu miškingumu. Be to, pasirodė du rimti „Cambridge Scholars Publishing“ moksliniai leidiniai – „International Handbook of Forest Therapy“ („Tarptautinis miško terapijos vadovas“), kuriame daugiau nei 50 autorių iš viso pasaulio dalinasi savo įžvalgomis apie miško terapiją iš įvarių perspektyvų, ir „Forests for Public Health“ („Miškai ir visuomenės sveikata“). Organizuojamos konferencijos, kuriuose gamtos poveikį žmonėms tyrinėjantys mokslininkai ir gamtos terapijų praktikai dalinasi patirtimi.
– Kartą dalyvavau gongų maudynėse. Vedančiojo paklausiau, kuo jūs save laikote: mokytoju, dvasininku ar gydytoju? Man atsakė kad visais trimis viename. Kas yra žmogus, vedantis miško maudynes?
– Mes sakome, kad miško maudynių gidas nėra nei mokytojas, nei gydytojas. Gydytojas ir mokytojas galbūt yra pats miškas, o gidas labiau tarpininkas tarp miško ir miško maudynių dalyvių. Gido užduotis yra parodyti dalyviams, kaip galima pagilinti buvimo miške patirtį, įkvėpti juos užmegzti teigiamą ryšį su mišku per kūno pojūčius, bet jokiu būdu ne versti juos kažką daryti ar juos gydyti. Sakyčiau, geras miško maudynių gidas yra toks, kuris seanso metu nedominuoja, kurio per daug nesijaučia. Gidas įkvepia ir švelniai nukreipia dalyvius, pakviečia juos įsijausti į savo kūną ir kūno patirtis, taip pat stebi grupės dinamiką, kad ji neišsibalansuotų (pvz., kad vienas kuris dalyvis neimtų dominuoti, užimdamas visą eterį, kad dalyviai vienas kito nepertrauktų, nekritikuotų, nemokytų ir pan.), padeda sukurti saugią erdvę dalinimuisi.
Iš miško maudynių dalyvis turėtų išsinešti savo paties patirtis miške, galbūt vieną kitą naują suvokimą, atėjusį patyrus mišką nauju kampu.