Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Šį rudenį gerai užderėjo ąžuolai. Metas ieškoti maišų, griebti jau pakabintas grybautojų pintines ir keliauti rinkti gilių. Visgi prieš keliaujant rinkti patariu apsižiūrėti. Jei žinote, kur auga stambūs ąžuolai, pirma įsitikinkite, ar šiemet jie subrandino sėklas. Nes štai kaip man buvo. Džiaugiausi Vilniaus mieste užderėjusių gilių gausa. Kaip tik su viena mokykla išsiruošėme į žygį Pavilniuose, Ribiškių pažintiniame take. Тai buvo ne šiaip koks žygelis – ėjo pusė mokyklos. Ta proga pasiėmiau maišą, galvojau, vaikai per dešimt minučių pilną pririnks.  Bet kaip nustebau – Ribiškėse nei vienos gilės! O mieste jų pilna…

Medžių sėklų rinkimas yra vienas netikėčiausių miške atliekamų darbų. Štai pamiškėje žmogus, įsilipęs į juodalksnį, kažką skabo. Lyg obuolius! Arba miškininkas kaip per bulviakasį pasidėjęs bulvinį maišą po ąžuolu nuo žemės kažką renka. Dar gali pasitaikyti, kad žmogus su žalia uniforma žvalgosi, seilę varvina į liepos viršūnę. Kas gi čia vyksta? Ogi miškininkai renka medžių sėklas. Tai netikėta, nekasdieniška. 

Juokas dalykas rimtas, bet su miškų atkūrimu paprastai nejuokaujama. Rinkti medžių sėklas,  kaip ir atsodinti mišką, labai svarbu. Rinkimo laiką, vietą, sėklų transportavimą, saugojimą ir apskaitą griežtai reglamentuoja taisyklės ir įstatymai. Vilniaus miesto miškininkai miškų plynai nekerta, todėl ir sėklų rinkime profesionaliai nedalyvauja. Tačiau ir mums miškai yra svarbūs, todėl jaučiame pareigą prisidėti prie miškų atkūrimo. Kai pusė šalies miškų priklauso valstybei, o tuo pačiu visos Lietuvos piliečiams, žmonės tiesiog turi būti bent kažką girdėję apie jiems priklausančio miško auginimą nuo sėklos. Kviečiu susipažinti.

Kalbėdami apie miško sodinimą visada prisiminkime, jog mišką auginame ateinančioms kartoms. Nuo to, kaip šiam darbui esame pasiruošę, ir ką apie tai žinome, priklauso būsimo brandaus miško vaizdas, kurio patys, tikėtina, nepamatysime. Medžių sėklos yra renkamos tik iš ypatingų sėklinių objektų. Tai gali būti genetinis draustinis, genetinis ir sėklų medynas, sėklinė plantacija, klonų rinkinys. Miškininkai stebi miško medžius ir sėklas renka tik iš geriausių medžių. Yra manoma, jog perspektyvus medis turi tiesų stiebą, tvarkingą lają, neturi apatinių šakų. Sėkliniai medžiai labai aukšti, jų kamieno apimtis didelė. Tačiau kone svarbiausias sėklinio medžio ar objekto kriterijus yra nepriekaištinga sveikata. Tikimasi, kad atsparių, sveikų medžių atžalos gebės augti mažiausiai pusę amžiaus. Jos kęs sausras, vėjus, šalčius, snieglaužą, vabzdžių atakas ir sugebės išlikti. Trumpai tariant, ne kiekvieno miško medžio sėklos yra tinkamos miško atkūrimui.

Gali pasitaikyti, kad sėkloms rinkti skirtame ąžuolyne gilių nėra. Arba miškas šlapias, prižėlęs žolių, nepatogus. Taip pat neretai dėl aukštai pakilusių šakų nėra galimybės pasiekti liepos riešutėlių. Samdyti automobilį su bokšteliu lyg per brangu, tad kyla pagunda rinkti sėklas ne iš geriausių, o nuo bet kurių medžių. Juk svarbu, kad jie gerai derėtų, dirbti būtų patogu ir greita.

Tačiau, kaip jau minėjau, mišką sodiname ne sau. Iš kreivų medžių surinktų sėklų užauga kreivas miškas. Iš ligotų ąžuolų išbarstytų gilių dygsta silpni daigai. Kad būtų išvengta piktnaudžiavimo, sėklas renkantis asmuo privalo pranešti, kur ir kada ruošiasi dirbti, ir gauti sutikimą. Tokia tvarka galbūt atrodo griežta, bet ji reikalinga.

Kai kada medžių vaisiai renkami iš specialiai išaugintų, paruoštų, sėklų brandinimui pritaikytų medžių. Tie medžiai būna žemi, kreivi, storomis ilgomis šakomis – iš pažiūros niekam tikę. Tad kodėl nuo jų skabomi kankorėžiai? Todėl, kad tai paruoštos sėklinės plantacijos su tyčia suformuotais žemais medžiais. Yra žinoma, kad net jei organizmas buvo fiziškai sužalotas, paveldima informacija nekinta. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, bėgiojo naivus šuniokas Rikis, ir jam rotveileris piktas kaimynų šuo nukando ausį. Kai Rikis užaugo, jo vaikai vis tiek gimė su dailiomis ausytėmis, nors tėvas ausies nebeturėjo. Lygiai taip yra su medžiais. Atrinkti, gerą genetinę informaciją turintys augalai gali būti formuojami taip, kad pasiekti kankorėžius būtų paprasta. Sėklinėse plantacijose pušys yra genimos, jų šakos karpomos tam, kad medžiai augtų žemi. Kad ir kaip keisis pušies išvaizda, jos kokybiška genetinė informacija liks nepakitusi, o tai reiškia, kad sėklos išliks vertingos.

Medžių sėklos yra kaupiamos ir saugomos šaldytuve saugykloje Kauno rajone. Galime tai vadinti medžių sėklų banku. Kam jo reikia? Viena iš priežasčių yra ta, kad medžiai gerai dera ne kasmet. Tarkim, net jei šiemet eglė gausiai užderėjo, naujo jos derliaus gali tekti laukti keletą metų. Miškai kertami kasmet, todėl sėklų miško atkūrimui neturi pritrūkti – tam jos ir kaupiamos saugykloje. Kita priežastis ta, kad sėkloms reikalingos ypatingos sąlygos – tam tikra drėgmė ir temperatūra. Skirtingos rūšys saugykloje laikomos skirtingą laiką: pušys, eglės iki 5-erių, beržai, alksniai iki 2 metų. Bėgant laikui sėklų daigumas prastėja. Laikymo sąlygos, laikas, sėklų kokybė yra kruopščiai stebima. Banke yra palaikoma ypatinga tvarka – medžių sėklos skirstomos pagal kilmės rajonus.

Yra pastebėta, kad tos pačios rūšies medžiai Lietuvoje tarpusavyje skiriasi. Jie priklauso skirtingoms populiacijoms ir priskiriami skirtingiems medžių rūšies kilmės rajonams. Rajonas – tai geografinė teritorija, kurioje auga panašūs, vienos populiacijos medžiai. Lietuvoje pušis turi 3, ąžuolas 4, uosis 5 geografines teritorijas, geografinius rajonus. Mokslininkai linkę manyti, kad miškai turi būti atkurti, atsodinti iš kilmei artimo rajono. Sėklos, sodinukai negali būti sodinami iš bet kur ir bet kaip. Tai reiškia, kad pajūryje surinktų kankorėžių sėklomis negalima atkurti rytų Lietuvos miškų. Lygiai taip negalima Visagino rajone surinktomis gilėmis dalintis su vakarų Lietuva. Yra pavyzdys, pagrindžiantis šią tvarką. Rytų Lietuvoje vyrauja žemyninis klimatas, kai vasaros karštos, o žiemos šaltos, Vakaruose Baltijos jūra reguliuoja, švelnina oro temperatūrą – žiemos ten šiltesnės, vasaros vėsesnės. Tad augalai, augantys skirtingose geografinėse srityse, yra skirtingai ir savitai prisitaikę prie klimato. Gali būti, kad Kretingos ąžuoliukai Vilniuje nušaltų, o Druskininkų pušys Palangoje būtų mažiau prisitaikiusios prie vyraujančių rudens ir žiemos vėjų nei vietinės. Yra ir kitų unikalių prisitaikymo savybių, kurių visų mes galbūt net nepastebime. Taigi miškuose vyrauja tvarka. Taip norėtųsi, kad ir miestų želdiniai būtų sodinami vadovaujantis panašiu principu – prioritetą teikiant vietiniams, o ne įvežtiniams medžiams.

Prisirinkti maišą ąžuolo gilių gali kiekviena šeima arba draugų kompanija. Verta ąžuoliukus pabandyti daiginti patiems, rudenį giles pasėjus atvirame grunte. Išaugintus medelius galima sodinti daug kur, tik ne miške, nes augalas neturi sertifikato. Yra ir daugiau gilių panaudojimo galimybių. Tarkim, jas ėda miško žvėrys, ir anksčiau giles kaip dovaną priimdavo Kauno zoologijos sodas.  Žiemą gilių galima paberti stirnoms ir šernams – tai tinkamas pašaras, kuriuo niekaip neužteršite gamtos. Gilių kava labai gardi, tik reikia išmokti ją gaminti. Man gilių rinkime labiausiai patinka pats procesas. Tai laikas, kai galima sustoti, neskubėti, pagalvoti, pasikalbėti su pagalbininkais. Gilių rinkimas man pati gražiausia rudenėlio šventė.