Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Prieš atnaujinant nacionalinio stadiono statybas iš sulaukėjusios statybų aikštelės teritorijos šiais metais buvo išrauta ir į naują vietą persodinta nemažai jaunų medžių – daugiausia beržų ir pušelių. Savaiminukų gelbėjimas nuo nukirtimo – rovimas ir persodinimas, yra naujas, iki šiol Vilniaus mieste retai taikytas želdinimo būdas. Specialios medžių rovimo mašinos iš dirvožemio geba iškelti medelį su visa jo šaknų sistema. Kas anksčiau buvo svajonė, dabar tampa įprasta praktika.

Miesto medžius sodinantys, genintys, kertantys ir jiems oponuojantys pastaruoju laikotarpiu dirba tarsi būdami pozicija ir opozicija. Visuomenės spaudimas, ko gero, yra sveikintinas dalykas, verčiantis mus pasitempti, darbus atlikti dar geriau. Neseniai mane pasiekė iš pirmo žvilgsnio nedidelis skundas. Vieno susitikimo metu kolegoms buvo užduotas klausimas – „Kodėl jūs gatvėje, šalia „Akropolio“, beržus pasodinote šalia pušų? Juk taip daryti negalima!“ Klausimą išprovokavo, paklausėjo manymu, ydinga sodinimo schema: pušis-beržas-pušis-beržas-pušis-beržas.

Galbūt nesupratote, kas čia blogo su tais beržais ir pušimis? Beržo ir pušies bendravimas yra tradicinės miškininkystės klausimas. Nors apie miškus kalbama daug, pasigendama konkretaus turinio. Retai kalbama apie detales, apsieinama abstrakčiu šūkiu „saugokime sengires“. Galbūt dėl informacijos trūkumo dažno aplinkosauginis išprusimas yra paviršutiniškas. Šį kartą aptarkime beržo ir pušies sąveiką. Šis klausimas yra vienas kertinių šalyje mokomo miškininkystės mokslo akmenų. Klausimą iškėlusysis, panašu, buvo senas geras miškininkas. Taip spėju todėl, kad jam į kraują įrašyta miškininkystės „tiesa“: beržas negali augti šalia pušies. Augdamas šalia spygliuočių jis savo šakomis plaka ir čaižo juos. Pušis, taip pat ir eglė, galiausiai žūva. Todėl beržas ir pušis negali augti drauge.

Minėjau, kad noriu paklibinti vieną miškininkystės, konkrečiau ugdomųjų kirtimų, kertinių akmenų. Kalbėtojas nuogąstauja, kad beržai savo lajomis užplaks pušis, todėl toks mišrus medžių sodinimas yra beprasmis. Tam, ko gero, pritartų 99 miškininkai iš 100. O aš pasakysiu taip: šitas beržo patraukimo nuo spygliuočių principas neturi būti taikomas miesto želdiniuose, o taip pat negali būti aklai taikomas ir miške ugdomųjų kirtimų metu. Perdėtas beržo kirtimas, jo „neigiamų“ savybių pervertinimas kenkia miškui.

Lietuvos miškai pagal gamtos rodomus ženklus yra ir turi likti mišrūs. Natūraliai miške viena šalia kitos auga daugelis medžių rūšių. Beržas yra labai dažna priemaiša. Taip, teisingai yra pastebėta, kad beržas neigiamai veikia spygliuočius. Eglės ir pušys skursta kamuojamos beržų. Spygliuočių lajos netenka šakų tose vietose, kur jas liečia beržo šakos. Ką tai mums sako? Tai rodo, kad beržas demonstruoja savo pranašumą prieš spygliuočius medžius. Toks yra gamtos dėsnis, beržo ir pušies kovoje laimi beržas. Ar protinga kirsti beržus, kad būtų išgelbėtos pušys, taip einant prieš gamtą?

Šis tekstas grynai apie miškininkystę, bet aš vis tiek tikiu, kad jums įdomu. Visi intensyviai prižiūrimi šalies miškai pereina ugdomųjų miško kirtimų filtrą. Gamtoje tai vadinama natūraliu medžių išsiretinimu. Šis procesas vienaip ar kitaip vyksta, žmogus tik pagreitina procesą ir panaudoja žūstančią medieną. Racionalu. Tos kirtimų rūšys turi savo pavadinimus – jaunuolynų ugdymas, retinimas ir (kažkas pamiršo sugalvoti pavadinimą) tiesiog ugdomasis kirtimas. Šių darbų metu medžiai atrenkami tokiu principu – gerą palieki, blogą kerti. Teisingai miške kertami kreivi, silpnomis lajomis, nuplaktomis viršūnėmis ir, žinoma, ligoti medžiai. O štai ir vienas iš svarbiausių principų – ugdomųjų kirtimų metu kertamas beržas, augantis šalia eglių ir pušų. Net jei eglė yra prastesnė už beržą, vis tiek nukertamas beržas.

Ši prasta taisyklė visaip skurdina miškus. Pirmiausia, miškai grynėja, tai reiškia, auga vienarūšiškumo kryptimi. Pavyzdžiui, jei augo 8P2B tai yra 80% pušų ir 20% beržų, po kirtimo liks tik 10P, tai yra 100% pušų. Mišrūs medynai yra pranašesni už vienarūšius įvairiomis prasmėmis. Klimato kaitos akivaizdoje išskirsiu svarbiausią savybę – jie yra atsparesni. Keičiantis klimatui miškas turi būti atsparus kraštutinėms oro temperatūroms, stipriems vėjams, ekstremalioms sausroms, liūtims, vabzdžių invazijoms. Kai miške auga viena medžių rūšis, bet koks išvardintas faktorius gali tai rūšiai pakenkti. Kai miškas auga su keliomis medžių rūšimis, sunku tikėtis, kad neigiamas aplinkos poveikis vienodai letaliai paveiks visas skirtingas rūšis. Jei be atodairos beržo priemaiša nebūtų kertama, miškai taptų sveikesni. Beržai spygliuočių miškuose visų eglių ir pušų tikrai neišžudys, o miško raida eis įvairumo ir atsparumo kryptimi. Patraukiant beržą iš miško sudėties prarandame medyno struktūros įvairovę. Medynas – tai pagrindinė miško dalis, medžių stiebai ir šakos. Medynas gali būti vieno arba kelių ardų. Tai yra – medžiai yra vieno arba kelių aukščių. Be beržo miškas pasidaro paprastas. Dar, beržo priemaiša labai naudinga gyvajai gamtai, nes retas organizmas mėgsta monokultūras. Tai žmonėms paprastai atrodo nesvarbu. Gal dabar, per adventą, paprasčiau atjausti vargstantį?

Tai tokie dalykai miške. Kaip sakiau, pagal gamtos dėsnius beržas rodo pranašumą prieš pušį ir eglę, todėl nereikia aklai su gamta kovoti. Retinant mišką kartais galima nukirsti pušį vietoj beržo, taip didinant miško mišrumą. Tokia yra mano pagrindinė mintis. Akmuo pliumpt į dugną… O kaip bus su ta beržų ir pušų grupe prie „Akropolio“? Beržai linguos, o pušys tolygiai links į šoną. Pušys praras kai kurias lajos šakas. Nieko čia tokio. Spygliuočiai ir lapuočiai auga kartu krūvoje kaip vientisa grupė, kaip vientisas elementas. Tai yra gražu. Beržų ir eglių mišria grupe džiaugėsi net prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos nuotrauka iš socialinio tinklo ir dalijuosi.

Nuotrauka iš Dalios Grybauskaitės socialinio tinklo paskyros.