Naujiena

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Augant Vilniaus miestui, jo užstatymas daugiabučiais, biurais, mokyklomis ir kita architektūra didėja. Šalia neišvengiamai atsiranda nauja infrastruktūra – klojami keliai ir šaligatviai, tiesiami komunikacijų ir vamzdynų tinklai. Ar tokia aplinka lieka patogi gyventi žmogui? Jei labai pasistengiama, taip. Pavyzdžiui, Vilniuje pasodintas Senvagės parkas yra įspraustas tarp gamyklų ir biurų, bet žaliuoja medžiais, krūmais, daugiametėmis gėlėmis. Projektas stebina urbanizuotoje vietoje esančiais vandens telkiniais. Tai ledynmečio laikų, senosios Neries vagos palikimas. Šią žaliąją zoną vadinčiau sėkmės pavyzdžiu. Vis tik, net kiekviename mikrorajone sukūrus augalų oazę, kad ir tokią kaip atnaujintas Reformatų parkas, žmogui nepakaks gamtos. Todėl mieste būtina ieškoti naujų, neišnaudotų teritorijų, turinčių rekreacinį potencialą. 

Geriausia, kai rekreacinės zonos nereikia kurti nuo balto lapo. Kažkas yra pasakęs, kad gamta – talentingiausia dailininkė. Viskas, kas jos sukurta, yra teisinga. Iš tikrųjų daugelis neurbanizuotų laukinių teritorijų turi vertingų savybių. Net jei tai iš pirmo žvilgsnio apleistas „šabakštynas“. Štai tokią teritoriją savo globon ir atsakomybėn priėmė VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ kolektyvas. Tai mišku ir krūmais apauganti pieva Naujininkų mikrorajone, tarp Kaminkelio ir Žirnių gatvių. Šiandien į plotą įžengti sunku, nėra aiškaus tako, įėjimo. Pakelės apžėlusios kone dviejų metrų aukščio piktžolėmis. Tik įveikus šias kliūtis galima pradėti skaičiuoti teritorijos vertingąsias savybes. 

Pirmiausia pastebime laisvas erdves. Žmogus ieško vietos, kur galėtų nukreipti žvilgsnį į tolį. Tai ne tik poilsis akims, tai vieta mintims įsibėgėti. Naujininkų lauke, žvelgiant į tolį, matosi banguotas vietovės reljefas. Vilniaus miestas yra gausiai išraižytas net dviejų ledynų paliktų žymių. Turbūt tai ir yra klasikinis Vilniaus miesto peizažas. Dar visai neseniai šiame idiliškame „paveiksle“ be abejo ganėsi avys, ožkos ir karvės. Šie gyvulėliai šiandien tikra egzotika, kaip antilopės arba zebrai. Jei šeimos vasarą lankė zoologijos sodus, tikėtina, jog vaikams Afrikos gyvūnai yra geriau pažįstami, nei naminiai gyvuliai. Taigi, Naujininkų objekte X, kuris dar neturi pavadinimo, gausu erdvių. 

Antra Dievo arba gamtos dovana, vertingoji savybė yra savaime užžėlusios giraitės. Jos jaunos, kuriančios būsimos rekreacinės zonos karkasą. Beržynai, drebulynai, įvairiais medžiais apžėlę apleisti sodai. Ten, kur miškas pasisėjo ir išaugo pats, nuo pečių nukrenta rūpesčių našta. Giraites dešimtmečius tikrino sausros, liūtys, vėjai, šalnos, pūgos, snieglaužos, oro tarša, laukiniai gyvūnai, vabzdžiai ir ligos. Natūralios giraitės yra atsparios kraštutinėms oro sąlygoms ir klimato kaitos kontekste patikimos. Todėl smagu, kad miško sodinti nuo nulio gali neprireikti. Miškas – vertingas teritorijos objektas, saugotinas dėl kraštovaizdžio įvairovės ir mozaikiškumo. Jaunuolynų dėka teritorija tampa turtinga tiek pievos, tiek ir miško augalų, gyvūnų, grybų karalystėmis. 

Kaip bebūtų keista, pagrindiniai teritorijos tvarkymo darbai bus susiję su miško valdymu. Miškas, kaip koks meškinas, pievas praryja. Miškų zonoje pievos yra linkusios apželti krūmais, o vėliau tais pačiais medžiais, todėl teritoriją planuojama šienauti. Žmogui reikia įsikišti, kad miškas ir pieva galėtų būti šalia. Šienavimas yra pagrindinė pievų ekosistemos palaikymo priemonė. Už šienavimą yra geriau tik ganymas. Kodėl? Mat šienapjovė žolę pjauna lygiai. O va karvė, ožka ar arklys vaikštinėja po pievą ir renkasi sau mėgstamo skonio augalus. Kai žolynas būna selektyviai skabomas, augalų įvairovė lieka didesnė. Taip pat gyvuliai pievoje tuštinasi netolygiai, taip vėl kurdami įvairias dirvožemio sąlygas skirtingoms žolėms. Pievų biologinės įvairovės svarba suvokiama sunkiau, nei kokių valgomų žuvų ar medžiojamųjų gyvūnų biologinė įvairovė. Kam žmogui reikalingos nevalgomos žolės? Biologinės įvairovės svarba ir reikšmė nėra iki galo suprasta ir ištyrinėta. Bet ją sunku pervertinti. Šio turto apsauga yra mūsų pareiga ir atsakomybė prieš būsimas žmonių kartas. Taigi, pievas būtų geriausia ganyti. Tik kur šiais laikais gauti piemenėlių? Tokius darbus dar atlieka kaimo žmonės iš įpročio arba tradicijos, pavasarį išvarantys gyvulius ganymui senoviniu tradiciniu būdu. Jei pažįstate tokių entuziastų, galite drąsiai jiems padėkoti už jų daromus gerus darbus gamtai. Deja, tokių ūkininkų Naujininkuose neturime. Todėl bent vieną kartą per metus žolė bus nupjaunama. Viliuosi, neatsiras daug žmonių, kurie išsigąs ir apkaltins „Niokojate gamtą!“. Tai tik svarbūs ir reikalingi vadinamieji gamtotvarkos darbai.

Šienavimas, kai jo tikslas nėra pagaminti maistingo pašaro, gali būti derinamas su konkrečių gyvūnų rūšių poreikiais. Pievose ant žemės peri įvairūs paukščiai – vieversiai, kalviukai, kiauliukės kt. Dalis sparnuočių yra reti, antai, įvairūs tilvikai, griežlės arba dabar nykstančios kurapkos. Šių paukščių labui pievas verta šienauti ne anksčiau nei liepos mėnesį. Rūšims turi pakakti laiko išperėti ir užauginti vaikus. Skirtingi šienavimo terminai taikomi įvairioms drugelių ir žolinių augalų grupėms. Bendras principas toks – darbai dažniausiai atliekami antroje vasaros pusėje. Laukiama, kol sėklos išbyrės arba iš kokonų išlįs plaštakės. Aplinkosaugoje priimta nupjautą žolę iš lauko išvežti. Pasirodo, pievai už suarimą blogiau yra tik jos patręšimas. Daugelis retų augalų mėgsta skurdžią dirvą. Pūvanti paskleista žolė tręšia dirvožemį, vertingoje augimvietėje įsigali azotą mėgstantys augalai. Kol nėra žinoma, ar Naujininkų vietovėje yra ko nors ypač reto, būtina tiesiog pradėti šienavimą. Dažnai vertybės į teisingai tvarkomas vietoves atkeliauja pačios. 

Beje, Vilniuje rūpintis pievų kokybe seniai įprasta. Ar jūs tai pastebėjote? Daugelis gražiausių Pavilnių regioninio parko vietų – Pūčkoriai, Markučiai, Ribiškės yra savivaldybės reguliariai šienaujamos. Tik tai ir padeda išlaikyti teritorijų savitumą. 

Naujininkų teritorijos puošmena – žydintys ir vaisius vedantys medeliai bei krūmai. Ramybė ir užmarštis leido užaugti dailioms gudobelėms, jų čia labai daug. Tai išties puikūs medeliai, išvaizdžia, tvarkinga laja, kuri natūraliai auga lyg apgenėta. Pavasarį gudobelės žydi kaip obelys. Rudenį ir žiemą raudonuoja uogomis, panašiomis į rojaus obuoliukus. Augalo žiedai vilioja bites, o vaisiai paukščius. Gudobelės – svarbus Naujininkų vietovės štrichas. Be jų pievose dar auga stambios laukinės kriaušės, laukinės obelys ir šunobelė. Apskritai pievoje su giraitėmis labai daug ornitochorinių – paukščius viliojančių augalų. 

Svarbus artėjantis darbas – invazinių augalų naikinimas. Dabartinė situacija nėra bloga, niekur nėra pavėluota. Kanadinė rykštenė pasisėjusi tik kai kur, kuokštais, o uosialapio klevo auga tik pavieniai medžiai. Invazinių augalų plitimas yra baisi problema. Sunku paaiškinti ir įtikinti, kodėl tai ypač svarbu. Invazinių augalų laukas beveik prilygsta juoda plėvele uždengtam laukui. Ir ten, ir ten augalų rūšių įvairovė yra panaši. Gali būti, kad skaitytojai pagalvojo, jog esame „gėlių vaikai“, mat rūpinamės drugiais ir žiogeliais, todėl ryžtingų veiksmų nesiimsime. Patikinu Jus, nesame per daug jautrūs, todėl invazinius augalus naikinsime ryžtingai. Tam bus naudojamos fizinės – pjovimas, rovimas ir cheminės – herbicidai, priemonės. Tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir tinkamu būdu panaudotas herbicidas yra nepakeičiamas daiktas.

Į šį puikų gamtos kampelį pasivaikščioti ir pasikalbėti pasikviečiau botaniką Mindaugą Rylą. Su žinovu susitikome lyjant ir temstant. Mindaugas kiek kuklinosi, sakėsi esąs „tik buvęs profesionalus botanikas“. Aš žinau, kad buvusių nebūna. Mano pašnekovo teigimu, didžiojoje teritorijos dalyje aptikti retų augalų sunkiai tikėtina. Kaltas laikas ir pasikeitęs žmonių gyvenimo būdas. Dirva smarkiai pasitręšė azotu. Daug metų žolių lapai ir stiebai augo ir puvo čia pat. Pieva apžėlė derlingesnę žemę mėgstančiais augalais. Pasirodo, šiandien reti yra nederlingų dirvožemių augalai. Vis tik, pasivaikščiojęs įvairiuose šlaiteliuose, priesmėlio dirvožemiuose, Mindaugas patikino, kad pavasarį ir vasarą čia kai kur galima rasti įdomių augalų, kurie priskiriami mezofitų grupei. Taip pat Mindaugas atkreipė dėmesį į senus vaismedžius, apleistus sodus. Verta pasikelti žemėlapius ir patyrinėti, kokių sodybų čia būta. Aš vienur kitur radau augančių čiobrelių.

Apleista pieva gali tapti lankomu objektu. Vienoje vietoje, tarp kalvų yra natūraliai išmintas takas. Vadinasi, poreikis lankytis jau yra. Kai bus išgrynintos idėjos, suformuluota vietovės funkcija ir pradėti teritorijos tvarkymo darbai, Vilniaus miestas pasipuoš dar viena vieta, kurioje bus svarbi gamta ir žmogus.