Bernardinų sodas

Pasak XIX a. tyrinėtojų romantikų, šiame vingyje kadaise augusi šventoji giraitė, kurios reliktu (ar palikuoniu) laikomas išlikęs seniausias Senamiesčio ąžuolas, 1,5 m diametro (2003-09-20 apjuostis 474 cm), stūksantis parko kampe prie tiltelio į naujuosius Dailės akademijos rūmus. Šis medis, ne kartą žaibų žalotas ir drevėtas, neseniai, Vilniaus želdynų komisijos rūpesčiu, Zundos įmonės specialistų buvo sutvirtintas. 

Bernardinų sodas pasižymi unikalia gamtos padėtimi Vilnios žemupio kilpoje, nepakartojama glaudžia apsuptimi Senamiesčio architektūros ansamblių ir už upės dunksančių mitologinių kalvų. Drauge su Vilniaus pilių ir Kalnų parkais jis sudaro vienintelį tokį istorinį želdynų kompleksą, gaubiantį pačią Lietuvos valstybingumo širdį. Tai didingo Senamiesčio amfiteatro dalis, kurį, kaip išaiškino geografas A. Basalykas, suformavo glaudi gamtos jėgų sąveika su istorija ir architektūra. Vilnia, poledynmečiu sruvusi į Nerį pro dabartinę Pylimo ir Pamėnkalnio sankryžą, grauždama dešinįjį krantą, per 12000 m. paslinko savo žiotis apie 1 km prieš Neries srovę, palikdama Senamiesčiui amfiteatrišką klonį su legendiniu Šventaragio slėniu. Geologiškai viena jauniausių Vilnios slėnio atkarpų yra mūsų aptariamo parko plotas upės vingyje priešais Kalnų parko šlaitus.

Bendruomeninė veikla Bernardinų sode 2013 metais

Šiais metais lankytojams atvertas sutvarkytas Bernardinų sodas. Remdamiesi kitų šalių želdynų priežiūros praktikos metodais VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ siekia užtikrinti, kad dalis Bernardinų sodo priežiūros darbų būtų atliekama savanoriškais pagrindais – tai ne tik leidžia sutaupyti kol kas nedidelę dalį priežiūrai reikalingų savivaldybės lėšų, bet ir stiprina ryšius su vietos bendruomene, mokyklomis ir verslais.

Rudenį parke nuolat talkino mokyklų moksleiviai bei  studentai. Mikalojaus Daukšos bei Tarptautinės Vilniaus mokyklos moksleiviai sugrėbė didžiąją dalį lapų, jiems talkino ir Vilniaus atviras jaunimo centras „Mes“ bei VšĮ „Vilniaus statybininkų rengimo centras“ nariai , Vilniaus kolegijos studentai sodino augalus.

Kartu su VšĮ „Savanorių centru“ vykdant projektą „Dovana Vilniui“  Bernardinų sodas sulaukė dovanų: UAB „Baltic ILP“ sodui padovanojo 1500 svogūninių gėlių, o Nyderlandų ambasados dėka buvo pasodintas stilizuotas vyčio herbas iš 80 000 svogūninių gėlių bei papildyta botanikos ekspozicija dvejomis olandų selekcininkų būtent Lietuvai sukurtomis tulpių veislėmis: „Gintarinė Lietuva“ bei „Alma Adamkienė“. Visos gėlės pražys 2014 metų pavasarį, tada taip pat bus galima pradėti žaisti „GigantChess“ kompanijos padovanotais dideliais šachmatais.

Generalinis sodo sutvarkymo darbų rangovas „Litcon“ padovanojo ąžuolą (Quercus palustris) – tai simbolinė ir kol kas vienintelė tokio tipo dovana. Naujai sutvarkytame Bernardinų sode ateinančiais metais daugiau dovanojamų medžių sodinti neplanuojama.

Bernardinų sode simboliškai vardinius suoliukus įsigijo ir taip parką parėmė Vilniaus meras Artūras Zuokas, buvęs meras Vilius Navickas bei verslininkas Benediktas Gylys.

Bendruomeninė pagalba yra labai reikalinga puoselėjant Vilniui ir Lietuvai svarbų Bernardinų sodą.

Parko istorinė raida siejosi daugkartine transformacija iš gamtamanių šventos giraitės, viduramžių Bernardinų vienuolyno sodo, XVIII a. pab. universiteto botanikos sodo, XIX a. vid. pramoginio vasaros sodo, pagaliau vieno pirmųjų viešųjų miesto želdynų, o sovietmečiu sudarė dalį paskelbto miesto kultūros ir poilsio parko, vadinamąjį Jaunimo sodą. Šiuo metu parkas užima apie 9 ha plotą, vakaruose siekdamas sovietmečiu įrengtus teniso kortus ir buvusius Kirdiejų rūmus, už kurių tęsiasi Pilių parko teritorija. Pro vartus išeinama į Maironio gatvę, o toliau parkas šliejasi prie Bernardinų architektūrinio ansamblio bei įterptos pirmosios Vilniaus vandenvietės teritorijos su vandentiekio muziejumi. Šios gretimybės labai susiję su parko raida, nes vienas jo pradmenų ir buvo gamtamanių giraitė, manoma, po Lietuvos krikšto didžiojo kunigaikščio perduota įsteigto Bernardinų vienuolyno sodui. Likusioje dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau Sereikiškių priemiestis su užtvankomis, malūnais, dirbtuvėmis. Gaisrui nuniokojus priemiestį, malšinant 1794 m. sukilimą, 1797 m. darbštaus botaniko S. B. Jundzilo rūpesčiu įgyvendinta idėja čia perkelti Vilniaus universiteto Botanikos sodą. Tuo laiku jis buvo gerokai apskurdęs laikinoje pirmojoje vietoje ankštame Pilies g. 22 kieme, paliktas Tėvynėn sugrįžusio įkūrėjo J. Žilibero (J. E. Gilibert). Perkeltas sodas sėkmingai puoselėjamas, kelis kartus praplečiamas, o 1811 m. net kitapus Vilnios, į Plikojo (t.y. buv. Kreivosios pilies arba Trijų Kryžių) kalno šlaitus. Botanikos sodo kolekcijos išauga iki kelių tūkstančių augalų rūšių, architektūriškai jį apipavidalino žymūs architektai M. Knakfusas, M. Šulcas, M. Kado, K. Podčašinskis. Vyravusiame geometriniame plane buvo sukurta peizažinių elementų šlaituose, iškasta kanalų, įrengta pavėsinių ir kabamasis (vad. egiptietiškas) tiltelis per Vilnią. S. B. Jundzilui pasitraukus pensijon, veiklą tęsė jo giminaitis J. Jundzilas, atlikęs augalų tyrimo ekspediciją Lietuvoje, taip pat daug nuveikęs augalų pažinimo bei jų populiarinimo srityje.

Deja, Rusijos caras, keršydamas lietuviams ir lenkams už 1831 m. sukilimą bei gausų studentų dalyvavimą jame, 1832 m. įsakė Vilniaus universitetą uždaryti. Botanikos sodas dar atiteko kurį laiką paliktai Medicinos-chirurgijos akademijai, toliau tęsė veiklą vadovaujamas S. B. Gorskio. Bet 1842 m. iškelta iš Vilniaus ir ši akademija – vykdant, anot A. Baranausko, politiką „tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda...“

Botanikos sodas praranda augalų kolekcijas, paverstas generalgubernatūros pramoginiu vasaros sodu. 1864 m. baudžiant už naują sukilimą, uždarytas ir Bernardinų vienuolynas, kurio sodas taip pat paverčiamas pramoginiu, jo dalyje vėliau įrengiama Vilniaus centralizuoto vandentiekio vandenvietė. Panaikinus ir dalį Botanikos sodo užėmusią tvirtovę, šie pramoginiais virtę želdynai jungiami tarpusavyje ir su Pilių parku, mieste gausėja viešųjų renginių, parodų, atrakcionų, galiausiai įrengiami teniso kortai. Sovietmečiu parkas paskelbtas Jaunimo sodu, kuriame rengiami ideologizuoti propagandiniai renginiai kartu su pilių teritorijoje buv. A. Šliosbergo name įkurdintais Pionierių namais. Tik sulaukus Lietuvos atgimimo buvo grąžintas istorinis Sereikiškių parko vardas. Paminklų konservavimo institute buvo užsakytas tvarkymo projektas, kuriam parkotyrininkas K. Labanauskas 1988 m. atliko išsamius tyrimus (L. Čibiro ištisinio medžių perskaičiavimo metodu), nustatė 72 taksonų dendroflorą (51 medžio ir 21 krūmo), individualiai 1089 medžiai. Iš jų 100 nedelsiant šalintini kaip ligoti, avariniai ar menkaverčiai, kitus stelbiantys. Daugiausia rasta liepų, klevų ir uosių. Didelio savitumo parkui teikė išlikę senųjų struktūrinių grupių senmedžiai, daugiakamieniai ir daugialiemeniai medžių lizdai bei pavieniai retųjų rūšių ir formų egzemplioriai.

Deja, panaudota tik maža dalis tyrimo duomenų. Vėliau Sereikiškių parkas buvo projektuotas kaip Vilniaus pilių istorinio nacionalinio parko dalis; naujas variantas – kultūrinio pilių rezervato dalis, galiausiai administraciniu sprendimu nuo jo atskirtas bei dalinai aptvarkytas pagal architektės G. Miknevičienės parengtą projekto korektūrą. Savivaldybės užsakymu 2007 m. architektės J. S. Šimeliūnės-Večerskytės vadovaujama darbo grupė ėmė rengti parko sutvarkymo projektą, kurį baigti ir sparčiai įgyvendinti skatino tiek unikalus parko vaidmuo Vilniaus senamiestyje – Pasaulio paveldo objekte, tiek ir glaudžios sąsajos su 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio programa bei Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginiais.

Pagal seną tradiciją teigiama, kad šioje vietoje XIII–XIV a. buvusi šventoji pagonių giraitė ąžuolynas. Po krikščionybės įvedimo ji buvo iškirsta ir teritorija prijungta prie Žemutinės pilies valdos, o XV a. antroje pusėje skirtas sklypas vienuoliams bernardinams.

Kazimieras Jogailaitis 1469 m. pakvietė bernardinų vienuolius į Vilnių ir įkurdino juos į pietryčius nuo Pilies kalno, Vilnios vingyje, netoli karališkojo malūno. Likusioje dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais, dirbtuvėmis.

Nuo 1469 m. iki 1864 m. teritorija priklausė vienuoliams bernardinams. XV a. pabaigoje pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, kartu buvo tvarkomas ir pelkėtas šaltiniuotas sklypas. Vienuoliai sukultūrino vietovę ir įveisė 4 sodus ir 2 daržus. Vėliau tvenkinius ir vandens kanalus bei oranžeriją. Visoje teritorijoje įrengti drenažo kanalai, natūraliems tvenkiniams suteikta taisyklinga forma. XVIIIa. apželdino dekoratyviniais egzotiniais augalais ir sukūrė uždaro tipo parką­-sodą, kuriuo naudojosi dvasininkijos aukštuomenė.

1864 metais Rusijos valdžios bernardinų vienuolynas uždarytas, o sodas perduotas generalgubernatūrai, kuri vėliau, intensyviai nepanaudodama, perleido miesto valdybai. Kurį laiką daržais naudojosi miestiečiai.

Pilies kalno papėdės teritorijoje, Vilnios vingio apsuptyje 1794 m. Sereikiškių priemiestį nuniokojus gaisrui, 1797 m. darbštaus botaniko S. B. Jundzilo rūpesčiu šioje vietoje pradėtas Vilniaus universiteto Botanikos sodo steigimas (perkeltos kolekcijos iš Pilies g. 22). Tuo laiku jis buvo gerokai apskurdęs savo laikinoje pirmojoje vietoje ankštame Pilies g. 22 kieme, paliktas tėvynėn sugrįžusio įkūrėjo J. Žilibero (Gilibert J. E.), kuris dažnai vadinamas Lietuvos botanikos tėvu. Klestėjimas prasidėjo nuo 1800 m., kai oficialiai  vadovauti buvo paskirtas S. B. Jundzilas.

Sukurtas pagal K. Linėjaus sistemą botanikos sodas buvo etaloninis XVIII a. universitetinio sodo pavyzdys. VU Botanikos sodo sklypas Sereikiškėse buvo aptvertas medine tvora. Planavimas – geometrinis, stačiakampiai plotai apsodinti gyvatvorėmis, daugiamečių ir vienmečių lysvės, sėjinukams skirti inspektai. Medžiai šiame sode atlikdavo apsauginę funkciją. Trijų tipų šiltnamiai su atitinkama oro temperatūra buvo skirti skirtingų kraštų augalams. 1808 m. baigtos statyti 2 oranžerijos pagal architektūros profesoriaus M. Cado projektą. Karštame šiltnamyje (Tepidarium) buvo nuo +15º iki +19º, jis buvo skirtas tropinio klimato augalams. Kitas šiltnamis buvo su +10, +12º temperatūra ir jame laikyti etiopiniai ir sukulentiniai augalai.

Teritorijos plotas tais metais išsiplėtė iki 4,4 ha. 1810 m. priešais oranžerijas buvo pastatytas žemas šiltnamis. 1821 m. pastatyta trečia oranžerija, kurioje buvo +7,5º temperatūra, skirta Australijos ir Kapo karalystės augalams. 1825 m. sodo reikalus perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas J. Jundzilas. Jo sudarytame rankraštiniame kataloge užfiksuotas XIX a. rekordinis VU Botanikos sode augusių augalų kiekis – 8979. 1827 m. J. Jundzilui paskirtas padėjėjas Karolis Vitcelis, kuris buvo sodo pertvarkymo pagal A. Žiusje kraštovaizdinio pobūdžio sistemą iniciatorius. 1829 m. K. Vitcelio iniciatyva Botanikos sodas buvo atidarytas viešam lankymui. Deja, po 1831 m. sukilimo 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, Botanikos sodas atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai, toliau tęsė veiklą vadovaujamas S. B. Gorskio. 1831 m. dalis sodo teritorijos paimta tvirtovės statybai. Prasidėjo botanikos sodo nuosmukio laikotarpis. 1841 m. uždarius Medicinos-chirurgijos akademiją botanikos sodo kolekcija pradėta išparceliuoti (dalis kolekcijos perduota Tartu ir Kijevo universitetams). 1842 m. kaip institucija VU Botanikos sodas nustojo egzistavusi.

1880 m. miesto taryba priėmė sodų komisijos siūlymą steigti viešą poilsio parką buvusioje bernardinų vienuolyno teritorijoje. Pagal dailininko A. Strausso ir inžinieriaus Jasinskio projektą 1886–1888 m. įrengtas pirmas Vilniaus viešasis miesto sodas. Sukurtas projektas istorizmo stiliumi su neobaroko bruožais. A. Straussas panaudojo tuometėje Europoje vyravusias sodų dizaino madas ir naujai kuriamų viešųjų sodų principus. Sodams buvo būdinga įvairių elementų gausa ir scenarijų romantiškumas. Ryškūs bruožai: ovalios įmantrios formos, elegancija, lengvumas ir pagarba vietovėje nusistovėjusiems erdviniams ryšiams bei ypatingai architektūrinei ir išskirtinei gamtinei aplinkai. Autoriai panaudojo vietovėje nusistovėjusius ryšius – buvo perimtos pagrindinės takų trasos iš vienuolyno sodo, kurios įvilktos į modernios estetikos rūbą įgavo kitą plastikos išraišką. Buvo panaudoti ir vandens įrenginiai – vienuolių tvenkiniai.

Pagal A. Strausso projektą 1888 m. buvo sutvarkyta apie 4,2 ha dalis buvusios vienuolyno valdos (šiuo metu sodo teritorija yra apie 9 ha). Remiantis istorine ikonografine medžiaga ir išlikusiais planais galima nustatyti, kuri teritorijos dalis buvo sutvarkyta po A. Strausso projekto įgyvendinimo 1886–1888 m. Iš vienuolių rengto 1800 m. detalaus plano aišku, kad užpiltas kanalas buvo gamtinė riba tarp Botanikos ir Bernardinų sodų. Viešas poilsio sodas buvo ribojamas Vilnios vingio ir dabartinės vandenvietės teritorijos. Pagrindinis įėjimas nuo dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės, įrengtas užpilto kanalo vietoje, buvo lenktas takas, ėjęs šalia buvusio Botanikos sodo teritorijos, kuri tuo metu buvo nuomojama miestiečiams įrengti daržams. Pagal A. Strausso projektą įrengti mediniai įėjimo vartai, centrinės aikštelės gėlynai ir fontanai, nutiestos medžių eilėmis apsodintos pagrindinės alėjos, prie lenktų antraeilių takų pasodintos medžių ir krūmų grupės, sutvarkyti tvenkiniai, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, pastatytas sodininko namelis ir kiti pastatai. Sodas tapo miestiečių poilsio ir pasilinksminimų vieta. 1902 m. pastatytas moderno stiliaus amatų paviljonas (arch. K. Korojedovas). 1907 m. paviljonas pagal A. Kleino projektą buvo rekonstruotas į Vasaros teatrą, kuris 1939 m. buvo nugriautas.

Fontano muzika groja darbo dienomis 19.00–22.00 val., kas 15 min. Savaitgaliais ir švenčių dienomis 12.00–21.00 val., kas 15 min.

Fontano šviesos įsijungia kartu su miesto žibintais.

VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas

Šių metų rudenį Vilniaus miesto parkų vyriausioji sodininkė Kristina Narvilienė, mano paprašyta, pravedė man tikrą ekskursiją. Kaip veikia gražiausias sostinės parkas? Kas naujo jame rudenį? Pasakoja Kristina.

Bernardinų sode dirbu nuo pat paskutinio jo pertvarkymo laikų, nuo 2013 metų. Kiekvienais metais su kolektyvu išbandome kokias nors naujoves. Šį rudenį nekirpome nužydėjusių alyvų žiedynų – pastebėjau, kad jų sėklas noriai lesa sniegenos. Netoli įėjimo į sodą auga rojaus obelis. Obuoliukų taip pat neliečiame, paliekame paukščiams. Iš žmogui valgomų augalų turime valgomąjį sausmedį ir geltonžiedę sedulą. Vasarą jų galima paragauti.

Parke vaikštau ne viena, turiu palydą – mane sekioja kalytė Džiuna. Ji rasta prieš penkerius metus, išmesta miške, todėl net nežinau, kiek jai metų. Spėju, kad daug. Džiuna gyvena pas mane, bet aš sakau, kad tai ne mano nuosavas, o viso Bernardinų sodo šuo.

Parko augalai turi savo istorijas. Antai netoli vartų auga berželis, kurį aš užauginau. Jis buvo mažytis, toks gražus, bet man reikėjo jį panaikinti. O aš jį išsaugojau. Medelis auga nuo pat botanikos sodo atnaujinimo pradžios, jam jau aštuoneri metai. Vienam rododendrui, žinau, yra keturiasdešimt metų. Pradžioje jis augo kitame parko gale, o kai vyko rekonstrukcija, jį, tokį didelį, persodino. Rododendras puikiai prigijo, jau pirmais metais po persodinimo gausiai žydėjo.

Parke turime dvi parodomąsias ekspozicijas. Vienuolyno dalyje auga devynioliktojo amžiaus kolekcija. Čia sužinome, ką augino vienuoliai. Štai vienuolyno ekspozicijos valgomųjų augalų lysvė – valgomasis krienas, dilgėlė, hibridinė viendienė, paprastoji raktažolė, valgomasis svogūnas, laiškinis česnakas, valgomoji rūgštynė, plaštakinis rabarbaras. Taip pat turime medicininių, arbatinių, prieskoninių augalų lysves. Visi augalai auga, jei kas išsiravėja, vėl pasodiname.

Vienuolyne, žinoma, buvo auginamos ir rožės. Prieš žiemą jas kerpame iki sumedėjusios dalies, pavasarį atliekame dar vieną, papildomą kirpimą. Rožėms būtina nuolatinė priežiūra – purškimai, genėjimai. Vasarą čia, vadinamojoje vienuolyno dalyje, vyksta vestuvių ceremonijos. Stengiamės, kad fonas jauniesiems būtų gražus. Prieš pakylą šiemet jau pasodinti aštuoni šimtai narcizų, dar pasodinsime violetinių tulpių, kad būtų gražus derinys.

Kita augalų ekspozicija – tai botaninė dalis pagal Stanislovą Jundzilą. Jis buvo sodininkas, dėstė Vilniaus universitete, gyveno šalia esančiame name, ten turėjo laboratoriją. Senais laikais Botanikos sodą išplėtė, perkėlė iš kiemo, buvusio Pylimo gatvėje 22. Jundzilas naująjį botanikos sodą taip išplėtojo, kad introdukuoti medžiai augo net kalno šlaite. Tais laikais, beje, upės vaga ėjo kitur nei dabar – Maironio gatve. Taigi ekspozicijoje yra išdėstytos lysvės pagal Linėjaus sistemą. Vėjo apdulkinami, skirtingų lapų formų, skirtingų žiedynų formų, visžaliai, šliaužiantys, margalapiai, į Raudonąją knygą įtraukti augalai.

Bernardinų sode be manęs dirba dar šeši žmonės. Jie ravi, tręšia, sodina augalus, grėbia lapus, šluoja takus. Atrodo, kad parkas nėra toks didelis, bet rankų darbo jame labai daug, nors praeivis to tikriausiai nepastebi. Trys žmonės čia dirba nuo parko atnaujinimo pradžios, tai Vladimiras, Vita, Jadvyga. Stasė yra vyresnioji aplinkos tvarkytoja, ji turi puikių organizacinių gebėjimų. Aš negaliu nuolat čia būti, nes vadovauju dar penkiose teritorijose. Tai Trakų Vokės dvaro parkas, Reformatų sodas, Liuteronų parkas, P. Cvirkos skveras ir Baltojo tilto krantinė. Stasė mane pavaduoja.

Šalia darbo Vilniaus miesto parkuose taip pat randu laiko mokymams. Vedu pamokas Vilniaus agroekologijos mokymo centre, kuriame rengiami specialistai. Jiems suteikiamas dekoratyvinių augalų įrengimų ir priežiūros kvalifikuoto (-s) darbuotojo (-s) profesinis vardas. Tai daugiausia suaugusių žmonių mokymai.

Būna, kad parke geranoriškai vedu pamokas mokiniams – man patinka vaikams pasakoti apie augalus. Jie labai originalūs. Kartą vienas vaikas, gal ketverių metukų, sako – mokytoja, ten pas jus tamsioji gija, neikime ten. Gal jis norėjo pasakyti „giria“? Supratau, kad ten vaikams labai tamsu ir baisu į tą pusę eiti. Berniukas man įkvėpė idėją – toje vietoje pasodinau hortenzijų, kad būtų šviesiau.

Parke visai neseniai dirbo arboristai. Aš pati nuolat stebiu medžius, ir jei manau, kad kažkas negerai, kreipiuosi pagalbos. Mes patys negalime genėti medžių, pjaustyti šakų taip, kaip tai daro arboristai. Labai džiaugiuosi, kad dabar medžių priežiūra rimtai užsiima mūsų arboristas Renaldas. Kai kurių medžių lajos yra sutvirtintos įvairiomis jungtimis – jas būtina stebėti, kad neįaugtų į medieną. O tokių dalykų pasitaikydavo. Dabar viską taiso ir prižiūri Renaldas.

Vienas įdomiausių parko medžių yra amūrinis kamštenis. Jis labai egzotiškas ir senas, neaišku, kuriais laikais pasodintas. Jo žievė švelni, labai maloni liesti. Seną medį galbūt jau reikėtų paremti.

Šį rudenį tarp pagrindinio fontano rožių pasodinta dar tūkstantis tulpių. Pavasarį žydės jos, o vėliau, vasarą – rožės. Jei norime, kad tulpės ir kitais metais žydėtų, vasarą būtina joms nukirpti lapelius. Tulpės svogūnėlis prinoksta tada, kai geltonuoja lapai. Kai jie padžiūsta, lapelius nupjauname. Jei nupjaunami žali lapai, svogūnėlis nesubręsta ir kitais metais žiedo nebūna. Prie tulpių vegetacijos metu reikia ateiti du kartus – pirmą kartą, kai jos peržydi, nupjauname žiedus, o antrą kartą, kai ruduoja lapai, juos nupjauname.

Mūsų parke gausu varnų. Tarp jų pasitaiko labai protingų paukščių. Mes su jomis draugaujame ir pasikalbame – pastebėjau, kad varnų intelektas labai išlavintas. Seniau aš pati namuose auginau varną, tai buvo seniai, kai pavasarį dar būdavo kertami medžiai. Gerosios vilties gatvėje vyrai pjovė medžius ir nukirto šaką su visu varnos lizdu. Viduje jau buvo varniukai. Keli krisdami iš karto užsimušė, bet aš pastebėjau, kad vienas dar kruta... Pasiėmiau jį auginti. Varniukas išgyveno, tačiau liko šlubas. Tai ilga istorija, galėčiau valandą ją pasakoti, bet ji nebe apie Bernardinų sodą.

Centrinėje parko dalyje prieiname belvederį. Žodis kilęs iš prancūzų kalbos belle vue – gražus vaizdas. Tai virš lygaus reljefo pakilusi apžvalgos aikštelė. Belvederiu norėta parodyti gražųjį parko vaizdą. Link belvederio viršaus ratu veda takelis – serpantinas. Aikštelėje stovi kėdės, ant kurių labai mėgsta sėdėti įsimylėjėliai. Šiuo metu belvederis nėra labai išreikštas, aikštelė apželdinta krūmais. Vienas iš jų – mano labai mylimas jazminas. Kai jis žydi, vaizdas yra fantastiškas. Man gaila augalą karpyti – kas iš to, kad žmogus ant kalnelio užlips ir tik pasižiūrės.

Rudenį, prieš žiemą sodininkai paprastai ieško eglišakių augalams pridengti. Gali atrodyti keistai, bet eglišakiai Bernardinų sode beveik nereikalingi. Čia surinktas geras augalų asortimentas. Mes neauginame lepių, egzotinių augalų. Tai senoviškas, patikimas želdinimo būdas, kuris dabar, atrodo, yra modernus, aplinką tausojantis. Niekada nebuvome linkę sodinti per daug vienmečių gėlių. Tai užimtų daug laiko ir nebūtų pakankamai tvaru.

Kai vyko paskutinė parko rekonstrukcija, buvo nuspręsta atsisakyti tiesaus takelio nuo vartų iki fontano. Štai čia, kur šiandien čiurlena vanduo, okupacijos metais stovėjo Stalino skulptūra. Ji buvo apsodinta įvairiomis gražiomis raudonomis gėlėmis. Dabar takelis vos vos pasuktas į šoną. Stovėdamas centre nematai išėjimo, tai kviečia dar pasilikti. Štai koks smagus kraštovaizdžio architektų triukas.